Papasakokite trumpai apie save

Esu iš Kauno rajono, Zapyškio seniūnijos, Vilemų kaimo. Skamba ilgokai, bet gyvename tik už 20 kilometrų nuo Kauno ir tik 500 metrų už Zapyškio ribos. Nors visą gyvenimą praleidau mieste ir esu trečios kartos miestietė, šiuo metu su didžiausia meile prižiūriu savo gėlynus, šiltnamius ir daržą ir jaučiu ypatingą trauką žemei. Užauginau ir į gyvenimą išleidau tris dukras, dabar džiaugiuosi jau penkiais vaikaičiais.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado lėlės?

Lėlės mano gyvenime buvo nuo pat vaikystės. Rodos,  trečioje klasėje būdama dovanų gavau mažą pliką plastmasinę lėlytę, nuo jos ir prasidėjo lėlių gyvenimas. Abu mano tėvai buvo amatininkai: tėtis - laikrodininkas, mama - kirpėja, todėl jų darbovietėje esanti siuvykla tapo mano lankomiausia vieta. Prasidėjo tarsi manija, kaupiau medžiagėles ir siuvau, siuvau, siuvau.

Prieš maždaug 20 metų pirmosios interjerinės lėlės buvo tekstilinės. Iš lipinamų masių interjerinėmis lėlėmis susidomėjau visiškai atsitiktinai, kai dukra padovanojo lėlių kūrimo kursus.

Kaip atsiranda idėja, kokia lėlė turi būti?

Kaip ir daugumai pradedančių lėlių kūrėjų (galiu tą drąsai sakyti), jokios idėjos "nesklandė", tiesiog lipdžiau "kas išeis". Tai nėra blogai, bent pradžioje.

Dabar daugiausia, apie 60 procentų laiko, atima idėja ir visų detalių apgalvojimas.

Lėlės idėja - akimirkos momentas ir labai svarbu tuos momentus "sugauti". Kadangi esu prasta piešėja (aš taip manau), tai idėją aš tiesiog užsirašau kiek įmanoma detaliau.Ne kartą šokau iš lovos paryčiui, kai visiškai aiškiai prieš mane stovėjo pabaigta lėlė, ar būsimos lėlės idėja.

Vyras juokiasi - "bėgiojai pas meilužį". Dabar jau juokiasi, bet man ilgai reikėjo laukti, kol jis apsipras su realybe, kad miegoti ateinu tik gerokai po vidurnakčio.

Ką be lėlių kūrimo dar veikiate gyvenime?

Pagal išsilavinimą esu inžinierė, taip pat turiu viešojo administravimo magistro laipsnį. Daug metų dirbu mokykloje direktoriaus pavaduotoja ūkio reikalams. Pastaruoju metu kūryba lyg ir tampa pagrindiniu užsiėmimu,( kuo labai džiaugiuosi),  organizuoju lėlių kūrimo kursus.

Ką galėtumėte patarti susidomėjusiems lėlėmis, pradedantiems lėlininkams?
Nenusiminti, jei iš karto "neišeina", nesigauna taip kaip nori. Galima prie tikslo eiti keletu kelių: eiti į lėlių kūrimo kursus, gauti pradinius lėlių kūrimo etapus ir toliau tobulintis pačiam. Arba medžiagos apie lėlių kūrimą ieškoti internete, kad ir Lėlių namuose. Svarbiausia ko reikia - kantrybės, kruopštumo ir leisti fantazijai skristi. Mes, moterys, turime stiprią intuiciją, nebijokite, klausykite ką sako šis pojūtis. Ne visada kitų patarimai yra geri, kai nori atrasti save.

Kokių planų turite ateičiai, kaip manote kur lėlių kūrimas Jus gali nuvesti?

Jei galėčiau , kurčiau lėles dieną-naktį :). Jaučiu pasitenkinimą, kai galiu kurti neskubėdama, negalvodama pirks-nepirks, patiks - nepatiks.

Aš kuriu sau, kiekvieną lėlę įsimylėdama, gal todėl jos tokios nepanašios viena į kitą.

Pasakysiu atvirai, kai sukūriau savo antrą lėlę, pasakiau: dabar galiu ir numirti, po manęs liks Lėlės.

Vis šiltėjant orams ir pražįstant naujoms gėlėms, paskaitykite interviu su balandžio mėnesio lėlininke, Vilma Pavonija. Kaip pati sako, truputį paslaptinga ir mėgstanti kalbėti trumpai, labai daug įdomių ir kas kartą kitokių istorijų ji pasakoja savo lėlėmis.

Papasakokite trumpai apie save

Apie save papasakoti sunkiausia, ypač tada kai mėgstu kada yra truputį paslapčių. Esu dviejų sūnų mama, kurių vienas jau pilnametis , o kitas paauglys. Tačiau dar abu yra po mano sparneliu. Gyvenu Kaune nuosavame name, prie jo turiu sodelį, kuriame auginu daug gėlių. Man svarbi estetiška aplinka tiek namuose tiek už jų sienos.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado lėlės?

Kaip bebūtų keista,  aš vaikystėje tikrai nekūriau, nesiuvau lėlių iš viso turėjau tik vieną lėlę. Bet už ją labiau mylėjau pliušinį meškiną vardu Ciklamenas. Lėlės mano gyvenime atsirado kai mokiausi dailės mokykloje,  nors labiau tai buvo molinės skulptūrėlės ir suveriami žmogeliukai. Kai tapau mama ir visa šeima aplink mane buvo vien vyriškos giminės atstovai, man trūko mergaitiškos draugijos, todėl  pradėjau siūti lėles, tiesiog dėl savęs. Su laiku lėlės vis sudėtingėjo, atsirado visokių lipdymo masių bei prasiplėtė kūrybos galimybės.

Kaip atsiranda idėja, kokia lėlė turi būti?

Idėjos atsiranda savaime, tiesiog stebint aplinką. Tai gali būti  pamatytas senovinis paveikslas  ar jo fragmentas, drugelis nutūpęs ant žydinčios gėlės, aukštosios mados kolekcijos detalė, susapnuoto sapno nuotrupa. Beveik visada galutinis būsimos lėlės vaizdas susidėlioja nakties metu, sapnuose arba būdravimuose tarp jų.

Ką be lėlių kūrimo dar veikiate gyvenime?

Kai noriu pailsėti nuo lėlių  - tapau, bet ir vėl paveiksluose vyrauja tik mergaitės  ir gėlės. Rūpinuosi namais, vaikais, vyru, augintiniais - 16 metų kate, vėžle, Amadinų porele bei voveraite degu.  Prižiūriu kambarinių gėlių plantaciją ištisus metus, bei lauko augalus šiltuoju metų laiku. Skaitau knygas, klausausi muzikos arba tiesiog naršau internete.

Ką galėtumėte patarti susidomėjusiems lėlėmis, pradedantiems lėlininkams?

Patarti galiu viena - dirbkite, dirbkite, dirbkite, nes tik iš savo klaidų mokomės ir galime kažko daugiau pasiekti.  Reikia domėtis savo veikla, kokia ji bebūtų.  Jei tai lėlių kūryba, be darbo ir  kritikos saviems darbams ( savikritika labai sveikas dalykas), reikia lankyti kursus, pirkti žurnalus ir knygas, ieškoti medžiagos internete.  Arabų patarlė sako - Dievas su tais, kurie kantriai siekia savo tikslo.

Kokių planų turite ateičiai, kaip manote kur lėlių kūrimas Jus gali nuvesti?

„Jeigu nori prajuokinti Dievą, garsiai pasakyk savo planus“ tai ir būtų mano atsakymas. Nežinau  kur nuves mane lėlių kūryba, bet tikiu - galiu pasiekti daugiau, to ir  linkiu sau.

Vilmos lėlių galerija

Interviu Sigitos Petruninos