Lėlių Namai

Papasakokite trumpai apie save

Esu iš Kauno į Palangą emigravusi šešiolikmetės mama. Kai dar mokiausi, buvau šventai įsitikinusi, kad stosiu į dailės akademiją, bet jiems ir be manęs gerai sekėsi :) Per piešimo pamokas užduotus namų darbus sesuo patikėdavo man. Kadangi tėtis dirbo „kabinetinį“ darbą, namuose popieriaus netrūko. Kiek save pamenu tai vis kažką piešiančią arba lipdančią. Saldainiams skirtas kapeikas išleisdavau per pusę. Viena dalis saldainiams, kita dalis plastilinui ir flomasteriams. Dailininke netapau, atrodo ir piešti visai nemoku, bet pirštus vis niežti kažką veikti.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado lėlės?

Atrodo jos visada buvo su manimi. Vaikystėje net namus buvau padegusi, taip norėjau kitokios lėlės. Visas apkirpdavau, perdažydavau ir savos kūrybos rūbais perrengdavau. Močiutė augino didžiulę Mirtą. Tai ji vis rankiodavo iš to gėlės krūmo mano prilipdytus plastilininius žmogeliukus. Atsigulus miegoti, vakarais vis įsivaizduodavau, kad man užmigus tie žmogiukai atgyja ir laipioja ta gėle kaip medžiu. Gulėdavau užsimerkusi ir galvodavau – o gal tam nepatiks jo šukuosena? O gal šitai skrybėlė atrodys negraži?

Kartą kažkur, gaila nepamenu kur, pamačiau Jūratės Jasevičienės lėles. Mane jos taip užbūrė, kad ilgai tas vaizdas neišėjo iš galvos. Vis galvodavau – KAIP įmanoma sukurti tokį stebuklą?

Dukra vienais metais dalyvavo konkurse kur reikėjo sukurti taupyklę. Pirkom modelino ir ji lipdė. Va tuomet man pirmą kartą kilo mintis būtent iš modelino bandyti sukurti lėlę. Gavosi kreiva, šleiva, bet kaip aš savimi didžiavausi :) Pradėjau ieškoti informacijos apie tai kaip gi gimsta tie meno kūriniai.  Rūtelė, kuriai esu be galo dėkinga,  pasufleravo man lėlių kursus. Taip po truputį mano gyvenime atsirado lėlės.

Kaip atsiranda idėja, kokia lėlė turi būti?

Matyt nuo vaikystės liko tas – svajojimas prieš miegą. Dažnai net užmigti negaliu nes užplūsta tokie vaizdai, mintys, fantazijos, kad atrodo šoksiu iš lovos ir pulsiu prie stalo darbuotis. Tiesą sakant, ne kartą taip ir buvo. Ilgai mintyse brandinu idėja, ją vis perkuriu, padailinu, pergalvoju detales. Ir šiuo metu „mano galvoje gyvena“ ne vienas personažas, laukiantis savo eilės.

Sudėtingiausiai su fantazijos pavertimu kūnu. Aš linkusi eksperimentuoti, bandyti. Todėl sugalvojus vieną, tuoj sumastau kitą. Kartais įgyvendinti mintis trukdo elementarus techninių žinių trūkumas.

Ką be lėlių kūrimo dar veikiate gyvenime?

Dirbu, auginu paauglę ir vyrą :) Visą laiką buvę kačių mylėtojais ir auginę tik šiuos murklius, prieš metus nusprendėm auginti šunį. Kol kas esame lengvai pamišę šunininkai, kurie bet kokioje kompanijoje visas pokalbių temas nukreipia šunų link. Aš pasinėrusi į lėles, vyras į amerikietiškų automobilių savininkų judėjimą, dukra į japonų kultūrą, žodžiu visi turime ką veikti ir kartu ir atskirai.

Galiu drąsiai sakyti, kad gyvenu šia diena. Ne todėl, kad nerūpi ateitis ir gerovė. Po didelių asmeninių sukrėtimų ir išgyvenimų teko peržiūrėti vertybes ir į viską pažvelgti kitaip. Gyvenu šia diena ir stengiuosi iš jos pasiimti viską ką galiu.

Ką galėtumėte patarti susidomėjusiems lėlėmis, pradedantiems lėlininkams?

Pirmyn. Jei tik yra noras ir galimybės – kodėl gi ne? Kas pasakė, kad lėles kurti gali tik menininkai iš didžiosios raidės? Be abejo, vieniems sekasi geriau nei kitiems, vieni gabesni nei kiti. Negali žinoti koks talentas tavyje slypi kol neišbandai. Vien lėlių namuose kiek daug puikių kūrėjų, kurie save atrado ne su meno mokslų pagalba. Netgi atvirkščiai. Daugumos profesijos ganėtinai „sausos“ ir visai nemeniškos :) Manau kiekviename žmoguje kažkur slypi jam skirta menininko dalelė. Vieniems didesnė kitiems mažesnė. Svarbu ją atrasti ir nebepaleisti.

Pradedančiuosius, ir ne tik,  kviečiu į lėlių namus. Čia tikrai daug informacijos, patarimų, draugiškos pagalbos.

Kokių planų turite ateičiai, kaip manote kur lėlių kūrimas Jus gali nuvesti?

Tikiuosi dar ilgai užsiimti mėgstama veikla ir įgyvendinti bent dalį visų fantazijų. Man didžiausias paskatinimas kurti - kai lėlės suranda naujus namus. Iš kūrybos gyventi nesvajoju ir užsienio užkariauti nesiruošiu. Kodėl viskas ką turime geriausio turi iškeliauti svetur? Smagu užeiti į namus kuriuose gyvena mano lėlės. Noriu, kad jos žmonėms teiktų džiaugsmą ir šilumą, namuose kurtų jaukumą. O ko daugiau reikia?

Menas ir žmogus tai dvi neatsiejamos sąvokos: nėra meno be žmogaus ir, ko gero, žmogus negali egzistuoti be meno. Meno dėka žmogus gali kuo plačiausiai išreikšti savo jausmus, geriau formuoti ir suprasti savo gyvenimą, ir dėl to pasaulis tampa jam geriau suprantamas ir prieinamas, žodžiu – artimesnis.
(Rene Huyghe)

(Interviu - Sigitos Petruninos)