Pirmąjį pavasario mėnesį „skanus“ ir su šypsena Dorotės Zaukaitės Villela interviu „Mėnesio lėlininko“ rubrikai. Reikia paminėti, kad nebuvome pirmieji, pakalbinę Dorotę, dviejų dalių interviu anglų kalba galite rasti http://bjdmagazine.com/2011/03/08/the-inspirational-dolls-and-bjds-of-tireless-artist-part-1/ ir http://bjdmagazine.com/2011/03/10/the-inspirational-dolls-and-bjds-of-tireless-artist-part-2/
Papasakokite trumpai apie save
Hmmm... tai kad visi žemiau pateikti klausimai irgi bus apie mane – tai gal prie jų ir pereikim. :)
Kaip Jūsų gyvenime atsirado lėlės?
Kaip ir visos mažos mergaitės žaidžiau su lėlėmis, bet ne kaip visoms mažoms mergaitėms, man neužteko gamyklinių lėlių, tad meistraudavau jas pati. Turėjau visą kolekciją gal kokių 3 cm aukščio lėlyčių iš plonos vielos susuktais kūneliais ir plastilino galvytėmis, su šilko plaukučiais ir trikotažo suknytėmis. Netgi namą su gėlynu ir tvenkiu buvau joms padarius iš popieriaus. Vėliau buvo megztų lėlių periodas – jomis buvo apdovanoti giminių vaikai ir draugai.
Studijos, darbai ir visokie kitokie nuobodūs dalykai buvo privertę lėles pamiršti ir nurašyti kaip vaikystės prisiminimą, kol vieną dieną kažko ieškodama Google nesusidūriau su azijietiškų šarnyrinių lėlių nuotraukomis. Jos man paliko labai gilų įspūdį, tad vėliau prie jų grįžau ir pradėjau domėtis giliau. Taip patekau į rankų darbo lėlių pasaulį, kur su lėlėmis žaidžia ne vaikai, bet suaugusieji. Lėlės, kaip meno objekto idėja mane absoliučiai užbūrė ir atvėrė akis neribotoms saviraiškos galimybėmis, taigi čiupau modeliną ir pradėjau lipdyti.
Kaip atsiranda idėja, kokia lėlė turi būti?
Man lėlės tai būdas bendrauti su daugybe žmonių ir išsakyti savo mintis. Jei kažkas man paliko gilų įspūdį ir aš noriu jį išsaugoti, juo pasidalinti – aš perkeliu tai į lėlę. Kai pagalvoju, tai koks tai keistas mano pasaulio matymo būdas – į ką bepažvelgčiau, apie ką bepagalvočiau, viską matau per lėlių prizmę :) Taigi kai mano jusles kažkas giliai suvirpina – bumt ir gimsta mintyse paslaptinga būtybė. Dar kiek panešioju galvoje, leidžiu subręsti, apgalvoju kaip ir iš ko ją darysiu. Paeskizuoju ant popieriaus. Kartais leidžiu pagulėti kurį laiką, ir jei idėja neišsikvėpė, jei vis dar man svarbi – ją įgyvendinu.
Ką be lėlių kūrimo dar veikiate gyvenime?
Einu pasivaikščioti, bendrauju su man mielais žmonėmis, skaitau, kartais netgi skiriu laiko namų ruošai, o vasarą prižiūriu savo sodelio augalėlius.
Ką galėtumėte patarti susidomėjusiems lėlėmis, pradedantiems lėlininkams?
Pirmiausiai išsiaiškinti kurių galų jiems tos lėlės iš vis reikalingos. :)
Kaip ir bet kuria veikla, lėlėmis užsiimti galima profesionaliai ir mėgėjiškai. Menininkui profesionalui lėlė yra išraiškos forma, tuo tarpu, lėlininkui mėgėjui – tai hobi, laisvalaikio praleidimo būdas, terapija.
Jei norite lėlėmis užsiimti profesionaliai - tam reikės skirti daug daug laiko. Rezultatai neatsiranda per vieną dieną ir vien savaitgalių ar vakarų po darbo jiems pasiekti neužtenka. Meninei lėlei keliama daugybė reikalavimų – originalumas, idėja, pasirinkta atlikimo technika – tai tik keletas. Kokybė jau turi būti savaime suprantama ir dėl jos neturi kilti jokių abejonių.
Jei lėlės jums tiesiog hobi – mėgaukitės procesu, džiaukitės tuo ką darote, atsipalaiduokite ir kurkite. Kruopštumas ir kantrybė daro stebuklus ir nelieka nepastebėti. Nereikia skubėti. Įsivaizduokite, kad valgote patį skaniausią pasaulyje patiekalą – juk nepuolate jo ryti vienu kąsniu, bet mėgaujatės iš lėto, kad ilgiau justi jo teikiamą malonumą. Lėlės kūrimas taip pat turi teikti malonumą, ir juo reikia mėgautis neskubant, o jei iš savo laisvalaikio veiklos malonumo nejauti – tai galbūt iš vis tuo neverta užsiimti.
Kokių planų turite ateičiai, kaip manote kur lėlių kūrimas Jus gali nuvesti?
Ateitis yra toks reikalas kurios planavimui ir juo labiau spėliojimui neverta švaistyti laiko :)
Yra toks angliškas eilėraštukas:
Yesterday is to forget
Tomorrow we have not met yet
And Today is present.
Išvertus būtų :
„Vakar“ yra užmiršimui
„Rytoj“ mes dar nesutikom
O „šiandien“ yra dovana (present angl. Esamasis laikas ir dovana)
Aš neplanuoju daugiau nei poros savaičių į priekį ir priimu kiekvieną dieną kaip dovaną (o juk mes visi mėgstam dovanas)
(Interviu - Sigitos Petruninos)
| < Ankstesnis | Sekantis > |
|---|
Komentarai