Lėlių Namai

Vis šiltėjant orams ir pražįstant naujoms gėlėms, paskaitykite interviu su balandžio mėnesio lėlininke, Vilma Pavonija. Kaip pati sako, truputį paslaptinga ir mėgstanti kalbėti trumpai, labai daug įdomių ir kas kartą kitokių istorijų ji pasakoja savo lėlėmis.

Papasakokite trumpai apie save

Apie save papasakoti sunkiausia, ypač tada kai mėgstu kada yra truputį paslapčių. Esu dviejų sūnų mama, kurių vienas jau pilnametis , o kitas paauglys. Tačiau dar abu yra po mano sparneliu. Gyvenu Kaune nuosavame name, prie jo turiu sodelį, kuriame auginu daug gėlių. Man svarbi estetiška aplinka tiek namuose tiek už jų sienos.

Kaip Jūsų gyvenime atsirado lėlės?

Kaip bebūtų keista,  aš vaikystėje tikrai nekūriau, nesiuvau lėlių iš viso turėjau tik vieną lėlę. Bet už ją labiau mylėjau pliušinį meškiną vardu Ciklamenas. Lėlės mano gyvenime atsirado kai mokiausi dailės mokykloje,  nors labiau tai buvo molinės skulptūrėlės ir suveriami žmogeliukai. Kai tapau mama ir visa šeima aplink mane buvo vien vyriškos giminės atstovai, man trūko mergaitiškos draugijos, todėl  pradėjau siūti lėles, tiesiog dėl savęs. Su laiku lėlės vis sudėtingėjo, atsirado visokių lipdymo masių bei prasiplėtė kūrybos galimybės.

Kaip atsiranda idėja, kokia lėlė turi būti?

Idėjos atsiranda savaime, tiesiog stebint aplinką. Tai gali būti  pamatytas senovinis paveikslas  ar jo fragmentas, drugelis nutūpęs ant žydinčios gėlės, aukštosios mados kolekcijos detalė, susapnuoto sapno nuotrupa. Beveik visada galutinis būsimos lėlės vaizdas susidėlioja nakties metu, sapnuose arba būdravimuose tarp jų.

Ką be lėlių kūrimo dar veikiate gyvenime?

Kai noriu pailsėti nuo lėlių  - tapau, bet ir vėl paveiksluose vyrauja tik mergaitės  ir gėlės. Rūpinuosi namais, vaikais, vyru, augintiniais - 16 metų kate, vėžle, Amadinų porele bei voveraite degu.  Prižiūriu kambarinių gėlių plantaciją ištisus metus, bei lauko augalus šiltuoju metų laiku. Skaitau knygas, klausausi muzikos arba tiesiog naršau internete.

Ką galėtumėte patarti susidomėjusiems lėlėmis, pradedantiems lėlininkams?

Patarti galiu viena - dirbkite, dirbkite, dirbkite, nes tik iš savo klaidų mokomės ir galime kažko daugiau pasiekti.  Reikia domėtis savo veikla, kokia ji bebūtų.  Jei tai lėlių kūryba, be darbo ir  kritikos saviems darbams ( savikritika labai sveikas dalykas), reikia lankyti kursus, pirkti žurnalus ir knygas, ieškoti medžiagos internete.  Arabų patarlė sako - Dievas su tais, kurie kantriai siekia savo tikslo.

Kokių planų turite ateičiai, kaip manote kur lėlių kūrimas Jus gali nuvesti?

„Jeigu nori prajuokinti Dievą, garsiai pasakyk savo planus“ tai ir būtų mano atsakymas. Nežinau  kur nuves mane lėlių kūryba, bet tikiu - galiu pasiekti daugiau, to ir  linkiu sau.

Vilmos lėlių galerija

Interviu Sigitos Petruninos